2008 m. balandžio 24 d., ketvirtadienis

Nr 5. Nezudyk.

Per metus pasaulyje nuzudoma apie 50 milijonu vaiku. Nera ju kapu ir nieks nedave jiems vardo. Niekas ju neapgyne, niekas neliko kaltas. Ju suplesyti i gabalus kuneliai buvo tiesiog ismesti drauge su atliekomis. Jie liko kalti, kad norejo ateiti i si pasauli, kad norejo buti mylimi ir patys duoti meile. Uz tai juos ir nuzude. Ju motinos, ju tevai. Vardan savo laisves.

Civilizuociausios pasaulio valstybes siuo klausimu atrodo lyg akmens amziaus urviniai, palyginus su Motinos Tereses sprendimu: “Mes kovojame pries aborta ivaikindami kudikius. Mes isgelbejom tukstancius gyvybiu, issiunteme prasymus i visas klinikas, ligonines, policijos skyrius, prasydami nezudyti vaiko; mes ji paimame. Taip kiekviena diena ir nakti ateina netekejusios motinos. Mes pasirupiname ju vaikais. I mus kreipiasi daugybe bevaikiu seimu, tai mums yra Dievo palaiminimas”.

Sitas klausimas turi buti sprendziamas vyriausybiniame lygmenyje. Reikia finansavimo kudikiu namu steigimui, kur motinos, neturincios galimybiu arba nenorincios pacios auginti savo vaiku galetu juos palikti, bet nezudytu. Tie vaikai atnesa daug dziaugsmo bevaikems seimoms. Pvz., Danijoje nera tokiu namu, nes visi nepageidaujami vaikai yra nuzudomi dar savo 6, 12, 16 gyvenimo isciose savaite. Jeigu dar kas nors abejoja, kad tai yra zmogus, tegu pasiziuri sias nuotraukas: http://www.abortionno.org/Resources/pictures.html .O jeigu kas abejoja, kad tai yra zudymas – tepasiskaito, kaip tai yra daroma: http://www3.vdu.lt/life/

Sociologines apklausos parode, kad 51% moteru pasirenka aborta, nes yra spaudziamos savo partneriu, tevu ar net gydytoju. Ir jie, aisku, nieko negirdejo apie poabortini sindroma, kurio pasekmes moteriai yra: depresija, pyktis, nervingumas, atsiranda polinkis i ivairiausius svaigalus, savizudybe. Manymas, kad “po to” viskas vel atsistos i savo vietas tera tik skaudi iliuzija. Neseniai pradeta kalbeti ir apie vyru poabortini simdroma. Mokyklose turi buti suteikiama visa informacija apie abortus ir ju pasekmes paaugliams, nes 20% abortu pasidaro merginos iki 20 metu. Ir apskritai, seksualinis svietimas neturi apsiriboti vien tik ziniomis apie kontraceptika. Kol nebus akcentuojama etine, dvasine jausmu puse, tol tai tebus tik tuscias burnos ausinimas.

Ne zmonems spresti, kas turi gyventi, kas mirti. Istatymai turi buti gyvybes puseje.

Meile Sposmanyte

2008 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Stereotipai, homofobija ir vaikai

Šį įrašą pradėjau ruošti dar praeitų metų pabaigoje, tačiau, dėl įvairių priežasčių vis atidėjinėjau jo užbaigimą. Tačiau vakar atsirado katalizatorius, privertęs mane vėl prie jo sugrįžti – Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė palankų verdiktą lesbietės byloje, dėl įsivaikinimo teisės. Kitaip tariant, draudimas homoseksualiems žmonėms įsivaikinti, pažeidžia jų žmogaus teises. Kokios šio sprendimo pasekmės bus, mes dar pamatysime, ne apie tai aš noriu čia kalbėti. Mane labiausiai domina visuomenės reakcijos. Sakau nuoširdžiai: likau nustebintas, jog prie Delfyje išpublikuoto straipsnio pateiktoje apklausoje, savo nuomonę pareiškus virš penkių tūkstančių žmonių, šį sprendimą palankiai vertina 44% apklaustųjų!

Bet sulaukiama ir kitaip manančių – pvz. tūlas pilietis S. Stoma, savo blog‘e, išpublikavo įrašą, gąsdinančiu pavadinimu: „Europos žlugimas? Vaiko teisė po homoseksualų teisės padu“. Tikrai neturiu intencijų gilintis į tą įrašą, kuriame taip „nuosekliai ir logiškai“ išdėstyti argumentai. Greitai paaiškėja, jog Europa žlunga, o Lietuvos „kaimo ereliams“ yra skirta misija, ją išgelbėti nuo „bolševikiškai kairuoliškos ideologijos“... Arba kitas „perlas“: „Juolab stipresniųjų teisė negali uzurpuoti silpnesniojo ir negalinčiojo apsiginti teisės. Dviejų gėjų teisė turėti šeimą negali pažeisti įvaikinamo kūdikio teisės bręstant nepatirti to, kas jį greičiausiai suformuos kitokį nei dauguma žmonių...“, iš kurio lengvai daroma išvada, jog vien būdamas šalia, homoseksualus žmogus pažeidžia heteroseksualaus teises... Nu bet jei norite, patys užmeskite akį, ten dar apie popiežius, katalikybę, ateistus, bei Europos artėjantį krachą parašyta, kartu su paties S.Stomos deklaruojama „nefundamentalistiška pozicija“ – kur jau ne! :)

Pradžiai šiek tiek statistikos, nušviesti situacijai pasaulyje:

  1. Šalys, kuriose legalizuotos homoseksualų santuokos: Belgija, Kanada, Olandija, Ispanija, Pietų Afrikos Respublika, Jungtinės Amerikos Valstijos (dalyje valstijų)
  2. Šalys, kuriose egzistuoja civilinės partnerystės tarp vienos lyties asmenų: Andora, Čekija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Islandija, Liuksemburgas, Naujoji Zelandija, Norvegija, Slovėnija, Švedija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Urugvajus. Lietuvoje „svarstoma“...
  3. Šalys, kuriose legalizuotas įvaikinimas homoseksualioms poroms: Guamas, Andora, Belgija, Islandija, Olandija, Švedija, Pietų Afrikos Respublika, Ispanija, Didžioji Britanija ir kai kuriose Australijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų dalyse.
  4. Šalys kuriose legalizuota galimybė vienam iš homoseksualios poros partnerių įsivaikinti kito partnerio vaiką (biologinį arba net anksčiau įvaikintą): Danija, Suomija, Vokietija, Izraelis ir Norvegija.Lietuvoje net „ne svarstoma“...

Taigi, kaip matome, anokia čia naujiena pasaulyje, tas leidimas įvaikinti homoseksualioms šeimoms, o ir ginčai, kad homoseksualios šeimos negali „tinkamai“ pasirūpinti vaiku, tėra emocijų proveržis ir nepažystamo baimė.

Prieš gerus metus, diskutuojant su vienu ultra dešinių pažiūrų žmogum (bėje išsilavinusiu ir nestokojančiu intelekto), bandžiau surasti argumentą, kodėl homoseksualams nereikėtų drausti teisės į santuoką. Taip, puikiai suprantu, jog tų argumentų pilna, tačiau ieškojau tokio, kuris pralystų pro tarpą oponento radikalioje pasaulėžiūroje, o ne tik atsimuštu, kaip žirnis nuo sienos. Sprendimą radau labai lengvai – jo pagrindinis argumentas prieš santuoką, buvo homoseksualių šeimų prieštaravimas gamtos dėsniams ir nenaudingumas valstybei. Mat homoseksuali šeima nepajėgi susilaukti palikuonių, aš nekalbu apie jo logikos spragas, kaip kad tikintis, jog jei uždrausi homoseksualams įteisinti savo santykius, tai jie „pridarys“ vaikų, taip mažindami gimstamumo problemą. Tačiau žvelgiant per jo prizmę, šios šeimos, gali būti naudingos, jei joms bus leista rūpintis heteroseksualų apleistais vaikais. Jis nesugalvojo nei vieno argumento prieš...

Bet kam toks radikalus sprendimas – atiduoti mūsų vaikus „pederastams“?! Juk mes galiausiai turime valstybę (Laisvą ir nepriklausomą Lietuvą), kuri rūpinasi likimo nuskriaustaisiais: našlaičiais, pamestinukais, žymaus ir labai žymaus protinio atsilikimo vaikais ir jaunuoliais, suteikdama jiems visas sąlygas saugiai ir ramiai augti, bręsti kaip asmenybėms, įgyti aukštos kokybės išsilavinimą ir tapti pilietinės visuomenės nariais... Kur gi ne! Skirtumas tarp šeimoje augančio ir valstybiniuose vaikų namuose augančių vaikų labiau primena atskyrą tarp XIX a. aristokratijos ir baudžiauninkų atžalų. Ne, nežeminu aš nei likimo nuskriaustų vaikų, nei valstybinių vaikų namų, juk prioritetai Lietuvos Respublikos glūdi ne švietime ir socialinėje rūpyboje, o kelių tiesime ir subsidijose už runkelius... Iš kitos pusės, Lietuvoje dar toli gražu ne tragiška šiuo klausimu: apie 40 organizacijų ir fondų rūpinasi suteikti benamiams pastogę, o ir vaikų skaičius, turėtų būti tik apie šešis šimtus. Kitokia situacija yra pvz. kaimyninėje Lenkijoje, kur beglobių vaikų yra priskaičiuojama iki 80.000, Ukrainoje yra apie 100.000, o „motinėlėje“ Rusijoje – 700.000! Skaičiai gąsdinantys, ir čia tik mūsų kaimyninės šalys, apie Afrikos kontinentą aš jau net nutylėsiu...

Dabar panagrinėkime kitą aspektą: kaip vaikai augtų homoseksualioje šeimoje? Savaime suprantama, apie pedofilija net kalbos nėra – įsivaizduokite po kokiu padidinamuoju stiklu tokia šeima būtų mūsų visuomenėje! Vieninteliai svarstytini klausymai yra: ar vaikai nebūtų „užkrėsti“ homoseksualizmu, iš arti ir kas dieną tai matydami, ir kokią traumą jie patirtų iš aplinkinių? Pirmasis klausimas gana kontraversiškas. Savaime suprantama, užkrėsti jų tai neužkrėstų, tačiau didžiai tikėtina, jog vaikas, užaugęs homoseksualioje šeimoje, pasižymėtų mažesne homofobija, nei kad tūlas Kazlauskų Petriukas, užaugęs Paberžiuose, pasipuošęs treningais, po pažasčia pasikišta „pederastke“ ir besielgiantis, kaip „tikras vyras“... Gal verta bijoti, jog tie vaikai bus pakantesni kitokiems nei jie, gal tai ir sugriaus mūsų kultūrą ir krikščioniškąsias vertybes, kurių taip sekame... Kaip ten – „Mylėk savo artimą, kaip save patį“? ;) Antrasis klausimas: panieka ir patyčios, kurią patirs vaikai iš aplinkinių, normalių šeimų atstovų. Deja, jis priklauso ne nuo homoseksualų, o nuo mūsų – „normaliųjų“. Tai yra kiek tolerantiški ir supratingi mes tiems vaikams galėsime būti, kiek sugebėsime išmokyti savo atžalas, neniekinti ir toleruoti kitokius žmones. Jei tokie vaikai ir patirtų kokią traumą iš išorės, tai juk ji jau būtų mūsų kaltė, mes tuos vaikus ir traumuotumėm...

Taigi, kokią teisę turi „Stomos“ ginčyti vaikams galimybę į bent kiek padoresnę būtį? Krikščioniškąją? Ar neprimena jums tai „Vaikų kryžiaus žygio“? Viskas juk dėl didesnio gėrio, moralės, dorovės, bei ... Dievo. OK, pabaigai du klausimai, jums pasvarstyti: ar ši „problema“ yra tik apie gėjų teises, ar ji liečia ir daugiau, pvz. beglobių vaikų gerovę? O jei jau taip nenorime leisti homoseksualioms šeimoms įsivaikinti vaikus, tai kodėl mes patys jai nesirūpinam?