2008 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Stereotipai, homofobija ir vaikai

Šį įrašą pradėjau ruošti dar praeitų metų pabaigoje, tačiau, dėl įvairių priežasčių vis atidėjinėjau jo užbaigimą. Tačiau vakar atsirado katalizatorius, privertęs mane vėl prie jo sugrįžti – Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė palankų verdiktą lesbietės byloje, dėl įsivaikinimo teisės. Kitaip tariant, draudimas homoseksualiems žmonėms įsivaikinti, pažeidžia jų žmogaus teises. Kokios šio sprendimo pasekmės bus, mes dar pamatysime, ne apie tai aš noriu čia kalbėti. Mane labiausiai domina visuomenės reakcijos. Sakau nuoširdžiai: likau nustebintas, jog prie Delfyje išpublikuoto straipsnio pateiktoje apklausoje, savo nuomonę pareiškus virš penkių tūkstančių žmonių, šį sprendimą palankiai vertina 44% apklaustųjų!

Bet sulaukiama ir kitaip manančių – pvz. tūlas pilietis S. Stoma, savo blog‘e, išpublikavo įrašą, gąsdinančiu pavadinimu: „Europos žlugimas? Vaiko teisė po homoseksualų teisės padu“. Tikrai neturiu intencijų gilintis į tą įrašą, kuriame taip „nuosekliai ir logiškai“ išdėstyti argumentai. Greitai paaiškėja, jog Europa žlunga, o Lietuvos „kaimo ereliams“ yra skirta misija, ją išgelbėti nuo „bolševikiškai kairuoliškos ideologijos“... Arba kitas „perlas“: „Juolab stipresniųjų teisė negali uzurpuoti silpnesniojo ir negalinčiojo apsiginti teisės. Dviejų gėjų teisė turėti šeimą negali pažeisti įvaikinamo kūdikio teisės bręstant nepatirti to, kas jį greičiausiai suformuos kitokį nei dauguma žmonių...“, iš kurio lengvai daroma išvada, jog vien būdamas šalia, homoseksualus žmogus pažeidžia heteroseksualaus teises... Nu bet jei norite, patys užmeskite akį, ten dar apie popiežius, katalikybę, ateistus, bei Europos artėjantį krachą parašyta, kartu su paties S.Stomos deklaruojama „nefundamentalistiška pozicija“ – kur jau ne! :)

Pradžiai šiek tiek statistikos, nušviesti situacijai pasaulyje:

  1. Šalys, kuriose legalizuotos homoseksualų santuokos: Belgija, Kanada, Olandija, Ispanija, Pietų Afrikos Respublika, Jungtinės Amerikos Valstijos (dalyje valstijų)
  2. Šalys, kuriose egzistuoja civilinės partnerystės tarp vienos lyties asmenų: Andora, Čekija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Islandija, Liuksemburgas, Naujoji Zelandija, Norvegija, Slovėnija, Švedija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Urugvajus. Lietuvoje „svarstoma“...
  3. Šalys, kuriose legalizuotas įvaikinimas homoseksualioms poroms: Guamas, Andora, Belgija, Islandija, Olandija, Švedija, Pietų Afrikos Respublika, Ispanija, Didžioji Britanija ir kai kuriose Australijos, Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų dalyse.
  4. Šalys kuriose legalizuota galimybė vienam iš homoseksualios poros partnerių įsivaikinti kito partnerio vaiką (biologinį arba net anksčiau įvaikintą): Danija, Suomija, Vokietija, Izraelis ir Norvegija.Lietuvoje net „ne svarstoma“...

Taigi, kaip matome, anokia čia naujiena pasaulyje, tas leidimas įvaikinti homoseksualioms šeimoms, o ir ginčai, kad homoseksualios šeimos negali „tinkamai“ pasirūpinti vaiku, tėra emocijų proveržis ir nepažystamo baimė.

Prieš gerus metus, diskutuojant su vienu ultra dešinių pažiūrų žmogum (bėje išsilavinusiu ir nestokojančiu intelekto), bandžiau surasti argumentą, kodėl homoseksualams nereikėtų drausti teisės į santuoką. Taip, puikiai suprantu, jog tų argumentų pilna, tačiau ieškojau tokio, kuris pralystų pro tarpą oponento radikalioje pasaulėžiūroje, o ne tik atsimuštu, kaip žirnis nuo sienos. Sprendimą radau labai lengvai – jo pagrindinis argumentas prieš santuoką, buvo homoseksualių šeimų prieštaravimas gamtos dėsniams ir nenaudingumas valstybei. Mat homoseksuali šeima nepajėgi susilaukti palikuonių, aš nekalbu apie jo logikos spragas, kaip kad tikintis, jog jei uždrausi homoseksualams įteisinti savo santykius, tai jie „pridarys“ vaikų, taip mažindami gimstamumo problemą. Tačiau žvelgiant per jo prizmę, šios šeimos, gali būti naudingos, jei joms bus leista rūpintis heteroseksualų apleistais vaikais. Jis nesugalvojo nei vieno argumento prieš...

Bet kam toks radikalus sprendimas – atiduoti mūsų vaikus „pederastams“?! Juk mes galiausiai turime valstybę (Laisvą ir nepriklausomą Lietuvą), kuri rūpinasi likimo nuskriaustaisiais: našlaičiais, pamestinukais, žymaus ir labai žymaus protinio atsilikimo vaikais ir jaunuoliais, suteikdama jiems visas sąlygas saugiai ir ramiai augti, bręsti kaip asmenybėms, įgyti aukštos kokybės išsilavinimą ir tapti pilietinės visuomenės nariais... Kur gi ne! Skirtumas tarp šeimoje augančio ir valstybiniuose vaikų namuose augančių vaikų labiau primena atskyrą tarp XIX a. aristokratijos ir baudžiauninkų atžalų. Ne, nežeminu aš nei likimo nuskriaustų vaikų, nei valstybinių vaikų namų, juk prioritetai Lietuvos Respublikos glūdi ne švietime ir socialinėje rūpyboje, o kelių tiesime ir subsidijose už runkelius... Iš kitos pusės, Lietuvoje dar toli gražu ne tragiška šiuo klausimu: apie 40 organizacijų ir fondų rūpinasi suteikti benamiams pastogę, o ir vaikų skaičius, turėtų būti tik apie šešis šimtus. Kitokia situacija yra pvz. kaimyninėje Lenkijoje, kur beglobių vaikų yra priskaičiuojama iki 80.000, Ukrainoje yra apie 100.000, o „motinėlėje“ Rusijoje – 700.000! Skaičiai gąsdinantys, ir čia tik mūsų kaimyninės šalys, apie Afrikos kontinentą aš jau net nutylėsiu...

Dabar panagrinėkime kitą aspektą: kaip vaikai augtų homoseksualioje šeimoje? Savaime suprantama, apie pedofilija net kalbos nėra – įsivaizduokite po kokiu padidinamuoju stiklu tokia šeima būtų mūsų visuomenėje! Vieninteliai svarstytini klausymai yra: ar vaikai nebūtų „užkrėsti“ homoseksualizmu, iš arti ir kas dieną tai matydami, ir kokią traumą jie patirtų iš aplinkinių? Pirmasis klausimas gana kontraversiškas. Savaime suprantama, užkrėsti jų tai neužkrėstų, tačiau didžiai tikėtina, jog vaikas, užaugęs homoseksualioje šeimoje, pasižymėtų mažesne homofobija, nei kad tūlas Kazlauskų Petriukas, užaugęs Paberžiuose, pasipuošęs treningais, po pažasčia pasikišta „pederastke“ ir besielgiantis, kaip „tikras vyras“... Gal verta bijoti, jog tie vaikai bus pakantesni kitokiems nei jie, gal tai ir sugriaus mūsų kultūrą ir krikščioniškąsias vertybes, kurių taip sekame... Kaip ten – „Mylėk savo artimą, kaip save patį“? ;) Antrasis klausimas: panieka ir patyčios, kurią patirs vaikai iš aplinkinių, normalių šeimų atstovų. Deja, jis priklauso ne nuo homoseksualų, o nuo mūsų – „normaliųjų“. Tai yra kiek tolerantiški ir supratingi mes tiems vaikams galėsime būti, kiek sugebėsime išmokyti savo atžalas, neniekinti ir toleruoti kitokius žmones. Jei tokie vaikai ir patirtų kokią traumą iš išorės, tai juk ji jau būtų mūsų kaltė, mes tuos vaikus ir traumuotumėm...

Taigi, kokią teisę turi „Stomos“ ginčyti vaikams galimybę į bent kiek padoresnę būtį? Krikščioniškąją? Ar neprimena jums tai „Vaikų kryžiaus žygio“? Viskas juk dėl didesnio gėrio, moralės, dorovės, bei ... Dievo. OK, pabaigai du klausimai, jums pasvarstyti: ar ši „problema“ yra tik apie gėjų teises, ar ji liečia ir daugiau, pvz. beglobių vaikų gerovę? O jei jau taip nenorime leisti homoseksualioms šeimoms įsivaikinti vaikus, tai kodėl mes patys jai nesirūpinam?

7 komentarai:

marchius rašė...

Deja kaip visada susiduriam su problema - kaip atskirti pelus nuo grudu. Homoseksualumas mano supratimu neretai buna susijes su vaikysteje / jaunyteje patirtomis traumomis arba nusivylimu priesingos lyties atstovais seksualineje plotmeje. (3 is 5 mano pazhystamu homoseksualios orientacijos zmoniu yra tai atvirumo akimirka pripazine). Taigi, mielieji.. traumos ir nusivylimas nera mano nuomone pati geriausia praktika ir ta patirtis kuria reiketu perduoti vaikams. o kad anksciau ar veliau ateina tas momentas kai vaikai ima dometis priesinga lytimi. ir tada klausia vieno is teveliu ar vienos is mamyciu kaip ten su ta kita lytimi ir ka jie gali pasakyt? "pfui?! nezinau?! tu Jonuk geriau domekis berniukais, tarp vyru viskas paprasciau? Maryte, bet mergaites juk svelnesnes. pries lipdama i lova su kokiu stuobriu butinai pabandyk su kokia drauge?". ok, cia as aisku perlenkiau lazda, bet tik spalvom paryshkinti. ir nereikia pasakot kad homoseksualu seima butu objektyvumo ir doroves tvirtove. deja, homoseksualams kaip ir heteroseksualams nesveimas ir palaidas gyvenimo budas ir kitos ydos. Ir vertybiu sistemos pas juos ne retai prasilenkia su visuomeneje priimtomis normomis. taigi, nieko pries pries homoseksualus, tegu sau registruoja partnerystes bet seima ir vaikai tegu lieka heteroseksualiai visuomenes daliai. kiekvieno teise rinktis - homoseksuali partneryste ir be vaiku arba heteroseksualus santykiai ir seima pagal visas visuomenes normas.

wan2o rašė...

O as noreciau kad autorius atsakytu - nera paneigta, kad homoseksualizmas negali atsirasti del auklejimo ar aplinkos itakos. Vienas is teoriju ir tegia, kad homoseksuazlizmas yra isdava auklejimo ir aplinkos kurioje augo vaikas. Tai jei si teorija turi prielaida buti teisinga , tai reiskias kad mes visgi didintume kai kuriu kuriu vaiku rizika, pasukti "tevu" pedomis????

Kazimieras Pociūnas rašė...

"Vieninteliai svarstytini klausymai yra: ar vaikai nebūtų „užkrėsti“ homoseksualizmu, iš arti ir kas dieną tai matydami, ir kokią traumą jie patirtų iš aplinkinių? Pirmasis klausimas gana kontraversiškas. Savaime suprantama, užkrėsti jų tai neužkrėstų, tačiau didžiai tikėtina, jog vaikas, užaugęs homoseksualioje šeimoje, pasižymėtų mažesne homofobija, nei kad tūlas Kazlauskų Petriukas, užaugęs Paberžiuose, pasipuošęs treningais, po pažasčia pasikišta „pederastke“ ir besielgiantis, kaip „tikras vyras“..."

Perskaičiau ir nugriuvau nuo kėdės:)
Čia kam taip jau stipriai ir neginčijamai "Savaime suprantama, užkrėsti jų tai neužkrėstų", kad net tolimesnė diskusija ar APSKRITAI kokie nors argumentai nebereikalingi pasidaro? :)

Visiškai pritariu antihomofobinėms idėjoms, bet aš KATEGORIŠKAI prieš leidimą įsivaikinti homoseksualioms šeimoms.
Jūsų draugas ultra-dešinysis (t.y. ultranacionalistas/fašistas ar tiesiog Jūsų nuomone per daug konservatyvus?) nelabai išsilavinęs mano nuomone, jei nesugebėjo į jūsų užduotą klausimą apie beglobius vaikus, kuriais galėtų rūpintis homoseksualų šeimos. Vieną galimą blogybę pakeičiam kita. Ir belieka subjektyvi nuomonė, apsprendžianti, kuri iš jų yra didesnė. TOKIU atveju sprendimą turi priimti valstybė, nes ji yra ĮSIPAREIGOJUSI beglobių vaikų auklėjimu. Aš nekęsčiau valstybės, kuri leido man augti homoseksualų šeimoje. Greičiausiai galimos ir kitos nuomonės, bet NEGALIMA jų pateikinėti kaip faktų, jog "taip yra geriau".

Atsakymai į paskutinius du klausimus:
1. Taip, tai liečia didelį skaičių potencialiai traumuotų ir labai pažeidžiamų vaikų.
2. Dėl nesirūpinimo - kalbėk už save. Aš esu dirbęs su vaikais vaikų namuose ir sąžiningai moku mokesčius, už kuriuos tais vaikais turi būti rūpinamasi.
3. Jeigu nepavyks turėti savo vaikų - būtinai įsivaikinsiu.

Justinas V.D. rašė...

Mane šiek tiek stebina tokie žmonių pareiškimai kaip, pvz., „nekęsčiau valstybės“, „nenorėčiau, kad mane augintų“ ir t.t., kai prabylama apie homoseksualių žmonių šeimose auginamus vaikus (ir kaip nesinorėtų būti jų vietoje).

Visų pirma, reikėtų nepamiršti, jog apie tuos dalykus sprendžiate nuo savo varpinės žiūrėdami, remdamiesi dabartine susiklosčiusia pasaulėjauta ir vertybių sąranga. Visiškai įmanoma, jog dabar galvojate taip, tačiau ką galvotumėte, jei būtumėte augęs tokioje šeimoje? Skirtumas -- esminis ir fundamentalus.

Man regis, jog nereikėtų baubo ieškoti ten, kur jo nėra. APA skelbiamuose straipsniuose aiškiai sakoma, jog tyrimai rodo, kad homoseksualų auginami vaikai yra visiškai normaliai visais požiūriais išsivystę. Net homoseksualumu neužsikrėtė. :-] (Išvis, leiskit paklausti, o kokiu būdu „normalioje“ šeimoje augant užsikrečiama homoseksualumu, hm?)

Ir vis tik man truputį gaila tų vaikų, tų pirmųjų kregždučių, kurias įsivaikins homoseksualūs žmonės. Ne, ne todėl gaila, kad homoseksualūs žmonės įsivaikins, bet todėl, kad baisu, ką jiems teks ištverti iš „normalių“ tėvų ir jų „normalių“ atžalų.

Kazimieras Pociūnas rašė...

Kur tie APA straipsniai?

Mano šaltiniai (tarp jų minėtasis APA), kuriuose teigiama, kad negalima atmesti ir biologinių ir aplinkos poveikio priežasčių, ir kad jos greičiausiai visos stipriai susijusios:
http://www.apa.org/topics/orientation.html#whatcauses
http://en.wikipedia.org/wiki/Homosexuality#Theories_on_homosexuality

Klausimais kas būtų jeigų būtų diskutuojama seime. Aš sakau - tokia yra mano nuomonė, to nepamirštu ir tai pabrėžiu. Tai nėra faktas.

Jeigu demokratinė valstybė klaustų savo piliečio (t.y. manęs): ar leisti įsivaikinti vaikus homoseksualioms šeimoms - aš atsakyčiau griežtą ne. Kodėl?
Todėl, kad MANO nuomone vaiko augimo aplinka jam turi diegti heteroseksualias pažiūras. Taip yra sutvarkyta gamtos. Jei vėliau vaikas apsispręs būti gėjumi - prašom, bet tai bus jo apsisprendimas. Augimas homoseksualų šeimoje gali stipriai iškreipti vaiko pasaulėžiūrą.

Aš palaikau ir skatinu heteroseksualius santykius, bet TIK TOLERUOJU homoseksualius. Tai yra mano įsitikinimas, mano nuomonė. Vyro ir moters sudaryta šeima yra natūralus darinys, todėl ir vaikai turi augti natūralioje aplinkoje.

Laurynas rašė...

Nesu homofobas ar panašiai, bet šiuo aspektu pritariu Kazimierui ir kitiems, kad homoseksualioms šeimoms neturėtų būti leista įsivaikinti vaikų.

Nesutinku su autoriaus pasakymu, kad homoseksualizmas nėra užkrečiamas. Homoseksualumo pradas gali būti fiziologinis arba psichologinis. Pirmuoju atveju mažai ką įmanoma pakeisti, bet psichika yra tai, kas vystosi, reaguojant į aplinką. Tad nesiulyčiau diegti tokio šeimos modelio, kuriuo būtų rizikuojama, kad iš potencialiai heteroseksualaus vaiko gali būti užaugintas homoseksualus.

Jau pati gamta taip surėdė, kad homoseksualizmas savaime neplistu, tad manau taip ir turėtų likti..

sposman rašė...

Ivaikinimo atveju svarbiausia reiktu issiaiskinti, i kokia seimos atmosfera pateks vaikas. Ar tai butu hetero, ar homo partneriai - visiems galioja tos pacios taisykles. Nes sveika vaiko supratima apie seima formuoja tevu (iteviu)tarpusavio bendravimas, kurio pagrindas turetu buti pagarba, atsakomybe ir meile. Isties paradoksas - didzioji dalis homo zmoniu yra uzauge butent hetero seimose. Pedofilai dazniausiai yra hetero vyrai. Deja, istvirkimas, smurtas ir kiti siaubiakai nesirenka seksualines orientacijos. Todel, griztant prie pradzios, svarbiausia reiktu uztikrinti, kad vaikas patektu i ji mylinciu, gerbianciu, rupestingu zmoniu rankas.